Pasvarstykime, du tūkstančiai keturioliktų metų sausio šešioliktosios vakarą…
Nuotrauka iš asmeninio albumo, gal vis primena mums kuo esame gimę…
Neseniai čia kalbėjome apie tą ne kurių mūsų žmonių patiklumą, siejant tą patiklumą su naujais pranašais.
Tai nėra nauja ne tik Lietuvai. Kaip ir nėra nauja ir tai, kad nauji pranašai, kaip taisyklė, nuvilia. Ir kuo didesni lūkesčiai būna, tuo skaudžiau jie trenkia tau per galvą.
Juk su kokiais lūkesčiai, kad ir tuomet, 1990 m. pradžioje džiūgavome, išsirinkę naujus Aukščiausiosios Tarybos narius. O kaip vos po dviejų metų juos (bent jų vadinamą dešinę pusę), su džiaugsmingu įtūžiu pasiuntėme šėko pjauti…☺. Deja ir ne visai, – jie kaip prielipos prilipę vis velkasi žmonių nelaimei ir iki šiol…☺
O ir juos pakeitusius, ar ne su tokiu pat smagumu pasiuntėme šėko pjauti 1996 m. rudenį. Tačiau ir tie, kaip kokie prielipos prilipę taip pat vis velkasi žmonių nelaimei ir iki šiol… ☺
Ir tu sugebėk man…
Deja, ligi šiol taip ir nesuprantame „kamine“ čia reikalas yra, kad norimų niekaip negalime „išsikepti“. Dabar gal skirtumas tik tas, kad dar ir paragauti nespėjus to, ką išsikepėme, jau vien nuo kvapo imame raukytis.
Neseniai juk svarstėme ne dėl to, kad vėl žarstomasi naujais galimais pranašais, kiek stebėjomės, kad tikimasi jų galimumu.
Juk šiandien sakoma patikliems, – pranašų yra Lietuvoje, tik pakvieskime juos ir mūsų gyvenimas pražys kaip tulpė…☺
Blogiau gal kitkas… bet gal nutylėkime apie tą kitką, ir neatimkime tų lūkesčių iš mūsų patiklių tautiečių.
Taigi, būtų gerai, kad tie pranašai nors ir labai pasislėpę, bet egzistuotų valstybėje. Jo jo…
Bet juk viltis labai žmogiška savybė. Ne ją mes žmonėms suteikėme, ne mes ją iš žmonių ir atimsime…
Žinoma būtų gerai, kad laisvę sietume su pareiga. O ne – laisvai spjaudyti, kur papuolė ar panašiai (teigiama, kad kokiam kiniečiui spaudyti yra norma net bibliotekoje…). Bet juk jau nuo darželio laisvę pradedama susieti ne su pareiga, bet su teisėmis… Ir kuo toliau, tuo labiau.
O disciplina, bausmė, – gal kaip prerogatyva paliko tik privačiose mokymo įstaigose kokioje Šveicarijoje. O Lietuvos plebėjai lai to (pareigos, disciplinos ir pan.) nebūna mokinami, tad niekada ir nebūna išmokinami.
Juk pareiga, disciplina yra tarsi dovana tik išrinktiesiems, t.y. patricijams. Gi plebėjų patricijams visuomet reikės, – tad ko nepaskatinus tokių parengimui Lietuvoje. Visuotinai. Ar ne taip.
O tuomet paklauskime, kokios demokratijos norės tas mūsų plebsas. Atstovaujamosios demokratijos ar tiesioginės demokratijos. Ar abiejų kartu.
Gal kartais valstybėje yra viskas tvarkoje. Gal tik reikia nueiti nuo veidrodžio. Gal problema yra tik tas esantis veidrodyje.
Štai dėl demokratijos stokos „tarkuojama“ vis yra Rusija, Baltarusija, pastaruoju metu ir Ukraina. Tačiau nesigirdi Lietuvoje apie JAV „nuklydimus“ ta prasme. Gal dėl to, kad… pratęskime sakinį kiekvienas pagal savo sugedimo lygį…☺
Tad dar atskira demokratijos tema, čia jau reiktų gal net pridėti žodelį vadinamos, – dvigubi standartai, vienam ir tam pačiam reiškiniui. Juk nesunku pastebėti, kaip koks mažas reikaliukas paverčiamas drambliu ir mėnesių mėnesiais daužomas tas, atsieit, „dramblys“…
Kitas klausimas, kas tai inicijuoja. Dar kitas, kodėl tai reikalinga mūsų sąjungininkui. Ir kodėl viso to toks uolus vykdytojas būna kažkas iš mūsų tarpo. Vienu metu vieniems „šeimininkams“, kitu metu – kitiems…
O gal mažiau apie tai turėtume mastyti. Taigi, vaikščiokime ir toliau su tarsi įmontuotomis į mūsų galvas klišėmis… kurių gal pas vienus jų yra mažiau, pas kitus – daugiau.